skendinys

2 skendinỹs, -ė̃ smob. (3^b) Š, NdŽ, DūnŽ, Kv, Všv, Žlb, Lpl; MŽ169, P, N, [K], I, M, L žr. skenduolis: 1. Kas nuskęsta, tas skendinỹs J. Bežvejodami žvejai ne žuvį, o skeñdinį ištraukė Vkš. Turėjo tą skeñdinį atsupti Nmk. Kiek atrado tų skendinių̃, ale jo neatrado Rsn. Ar matei, kur skendinių̃ kapai? Užv. Sušaukė kaimynus, o tie skendinį veik sužvejojo BsV373. Jūros skendinius, nu jūros vagių apniktus jūro[je], gelb S.Dauk. Prisisapnuoja skendiniai Krtn. ^ Nosis pamėlynavusi kaip skendinio bamba LTR(Pp). Pamėlynavęs kaip skeñdinio kiaušiai Vkš. Pamėlynavęs kaip skendinỹs LTR(Pp). Mėlenas kaip skendinỹs Pln. ║ Su skeñdiniu šnekėjau DūnŽ. 2. Vl, Gl.